Pedagoginės patirtys iš Paryžiaus | I dalis

Birželio 1–4 dienomis dalyvavau edukacinėje stažuotėje Paryžiuje. Viena įdomiausių patirčių buvo apsilankymas mokykloje, kurioje taikomi institucinės pedagogikos principai. Turėjome galimybę stebėti klasės susirinkimą ir iš arčiau susipažinti su požiūriu, pagal kurį mokiniai yra ne tik ugdymo proceso dalyviai, bet ir savo klasės bendruomenės kūrėjai.

Mano profesinis kelias į švietimą atėjo per verslą. Ilgą laiką dirbau su komandomis, projektų organizavimu ir verslo vystymu, o dabar šias patirtis papildau darbu mokykloje, pedagogikos ir karjeros ugdymo studijomis. Galbūt todėl į kai kuriuos mokyklos procesus žvelgiu kiek kitaip. Versle nuolat tenka spręsti, kaip paskirstyti atsakomybes, skatinti iniciatyvą ir suteikti žmonėms galimybę savarankiškai veikti. Pradėjus gilintis į ugdymą, natūraliai kilo klausimas, kaip šių gebėjimų mokomasi mokykloje.

Klasė kaip bendruomenė

Institucinė pedagogika (pédagogie institutionnelle) pradėjo formuotis XX a. viduryje Prancūzijoje. Jos raida siejama su Fernandu Oury ir Aïda Vasquez, plėtojusiais Célestino Freinet aktyviosios pedagogikos idėjas. Šios krypties požiūriu klasė nėra vien vieta, kurioje mokytojas perduoda žinias. Tai bendruomenė, kurioje kiekvienas turi savo vaidmenį, teises ir atsakomybes. Mokomasi ne tik atliekant dalykines užduotis, bet ir tariantis, sprendžiant konfliktus bei laikantis susitarimų.

Vienas svarbiausių institucinės pedagogikos elementų – klasės taryba (le conseil). Tai struktūruotas susirinkimas, kuriame mokiniai gali aptarti klasės gyvenimą, teikti pasiūlymus ir dalyvauti sprendžiant problemas. Būtent tokį susirinkimą turėjome galimybę stebėti Paryžiuje. Mane sudomino pati idėja: demokratinio dalyvavimo mokomasi jį praktikuojant. Gebėjimui išklausyti kitus, argumentuoti savo nuomonę ir laikytis bendrų sprendimų reikia realių situacijų, kuriose mokinio balsas turi reikšmę.

Institucinėje pedagogikoje naudojamos ir kitos priemonės. Mokinių pareigos (les métiers) suteikia konkrečias atsakomybes klasės gyvenime, o kompetencijų „diržų“ sistema (les ceintures) padeda stebėti individualią pažangą pagal aiškius kriterijus. Tai platesnė sistema, kurioje savarankiškumas suprantamas ne kaip neribota laisvė, o kaip palaipsniui augantis gebėjimas atsakingai veikti.

Stebėdama šią praktiką prisiminiau komandų darbo organizavimą. Jei žmogui patikima užduotis, bet neleidžiama priimti sprendimų, jo savarankiškumas lieka ribotas. Kita vertus, atsakomybės perdavimas be aiškių susitarimų ir pagalbos taip pat neveikia. Mokykla nėra verslo organizacija, tačiau atsakomybės ir pasitikėjimo ryšys man pasirodė vertas dėmesio.

Kai mokinių balsas peržengia klasės ribas

Rengiant šį straipsnį stažuotės patirtį papildė vėlesni įvykiai Prancūzijoje. 2026 m. rudenį šalies moksleiviai protestavo dėl mokymosi sąlygų ir švietimo sistemos problemų. Tai primena, kaip svarbu atskirti konkrečią pedagoginę praktiką nuo visos šalies švietimo sistemos vertinimo. Vienoje mokykloje matytas prasmingas mokinių dalyvavimas nereiškia, kad panašios galimybės prieinamos visiems. Kartu kyla klausimas, kiek mokinių balsas girdimas ne tik klasės susirinkimuose, bet ir priimant platesnius sprendimus. Tiesioginio ryšio tarp institucinės pedagogikos ir protestų teigti negalime, tačiau abu reiškiniai skatina galvoti apie galimybę būti išgirstam.

Ši patirtis man svarbi ir karjeros ugdymo požiūriu. Iniciatyvumas, gebėjimas bendradarbiauti ir prisiimti atsakomybę nepradeda formuotis tik renkantis profesiją. Jie ugdomi gerokai anksčiau, kasdienėse situacijose. Vienas apsilankymas mokykloje neleidžia įvertinti viso modelio veiksmingumo, tačiau paskatina permąstyti įprastas praktikas. Galbūt verta dažniau klausti ne tik to, kokio savarankiškumo tikimės iš mokinių, bet ir kokias galimybes jiems suteikiame.

Literatūra

• Oury, F., & Vasquez, A. (1967). Vers une pédagogie institutionnelle. Maspero.
• Oury, F., & Vasquez, A. (1971). De la classe coopérative à la pédagogie institutionnelle. Maspero.
• Freinet, C. (1964). Les techniques Freinet de l’école moderne. Armand Colin.

Padėka

Nuoširdžiai dėkoju „Ugdymo meistrams“ ir Lukui Banevičiui bei ARISTOTE vadovei dr. Giedrei Cibulskaitei-Veršinskienei už suorganizuotą stažuotę Paryžiuje, galimybę pažinti skirtingas ugdymo praktikas ir vertingas patirtis, paskatinusias šias refleksijas.