Pedagoginės patirtys iš Paryžiaus | III dalis

Edukacinės stažuotės Paryžiuje metu lankėmės ne tik mokyklose, bet ir kultūrinėse bei edukacinėse erdvėse. Dvi patirtys man pasirodė ypač įdomios – apsilankymas „Le BAL“ ir Luvre. Abiem atvejais dėmesį patraukė tai, kaip jų aplinka ir ištekliai panaudojami mokymuisi.

Projektinė veikla man artima iš ankstesnės profesinės patirties. Versle projektas dažniausiai prasideda nuo problemos ar poreikio, kurį reikia suprasti, išanalizuoti ir pasiūlyti sprendimą. Tam reikia rinkti informaciją, bendradarbiauti, tikrinti prielaidas ir pristatyti rezultatą. Mokykloje projekto vertė pirmiausia matuojama ne galutiniu produktu, o tuo, ko mokinys išmoksta jo siekdamas.

„Le BAL“: mokiniai tyrinėja pasaulį per vaizdus

„Le BAL“ – šiuolaikinei vaizdo kultūrai, fotografijai ir edukacijai skirta erdvė. Susipažinome su vaikų ir jaunuolių projektiniais darbais, kuriuose nagrinėjama miesto aplinka, socialinės temos ir žmonių patirtys. Edukacinė programa „La Fabrique du Regard“ siekia ugdyti gebėjimą suprasti ir kritiškai vertinti vaizdus, derindama analizę, kūrybinę praktiką ir bendradarbiavimą su menininkais.

Šiandien, kai vaizdai nuolat pasiekia mus per socialinius tinklus ir skaitmenines platformas, toks ugdymas atrodo ypač aktualus. Vaizdas nėra vien objektyvus tikrovės atspindys: jis kuriamas pasirenkant perspektyvą, kontekstą ir žinutę. Gebėjimas jį analizuoti susijęs su medijų raštingumu, kritiniu mąstymu ir pilietiniu sąmoningumu.

Mane sudomino ir viešas mokinių projektų pristatymas. Kai darbas tampa parodos ar kito pristatymo dalimi, atsiranda tikra auditorija. Mokinys kuria ne vien tam, kad gautų įvertinimą, bet ir tam, kad jo darbas būtų pamatytas ir suprastas.

Projektinis mokymasis – daugiau nei kitokia užduoties forma

John Dewey pabrėžė mokymosi ryšį su patirtimi ir jos apmąstymu. Tačiau ne kiekviena veikla automatiškai tampa prasmingu mokymusi. Šiuolaikinėje projektinio mokymosi sampratoje projektas nėra vien baigiamasis plakatas po išmoktos temos: jis gali tapti pačiu mokymosi organizavimo pagrindu. Mokiniai pradeda nuo klausimo, tyrinėja, renka duomenis, ieško sprendimų, kuria rezultatą ir jį pristato.

Svarbu atskirti gražų galutinį produktą nuo mokymosi proceso. Puikus pristatymas dar neparodo, kiek mokinys pats tyrinėjo, kokius sprendimus priėmė ir ką išmoko. Todėl projektinėms užduotims reikia aiškių mokymosi tikslų, tarpinių etapų ir refleksijos. „Le BAL“ patirtis paskatino pagalvoti, kiek daug prasmingų tyrimų galima atlikti remiantis mokinių kasdiene aplinka: jų rajonu, viešosiomis erdvėmis, vartojimo įpročiais ar vietos bendruomenės poreikiais.

Luvras: kai muziejus tampa pamokos erdve

Luvre atkreipiau dėmesį į įvairaus amžiaus mokinių grupes su užduočių lapais. Vaikai ieškojo eksponatų, stebėjo, lygino ir atliko užduotis. Nors nežinojau jų pamokų tikslų ar tolesnės veiklos, pats vaizdas priminė skirtumą tarp išvykos į muziejų ir pamokos muziejuje. Vien apsilankymas kultūrinėje erdvėje negarantuoja aktyvaus mokymosi: svarbu, su kokiu klausimu mokiniai atvyksta, ką tyrinėja ir kaip vėliau aptaria atradimus.

Lietuvoje taip pat turime muziejų, galerijų, bibliotekų ir viešųjų erdvių, kurias galima išnaudoti ugdymui. Todėl ši mintis nėra apie Prancūzijos pranašumą. Ji apie tai, ar mokymosi aplinką suprantame tik kaip klasę, ar kaip platesnę erdvę, kurioje galima tyrinėti pasaulį.

Filosofijos egzaminas ir argumentavimo gebėjimai

Dar viena Prancūzijos švietimo sistemos ypatybė – filosofijos vieta brandos egzaminuose. Bendrojo bakalaureato (baccalauréat général) programoje filosofija yra privalomas dalykas, o rašytinis egzaminas trunka keturias valandas. Mokiniai atlieka filosofinio samprotavimo arba teksto analizės užduotį. Tai nėra vienintelis ar didžiausio svorio egzaminas, tačiau įdomu, kad nacionalinėje vertinimo sistemoje numatyta aiški vieta argumentavimui ir problemų analizei.

Vien egzaminų struktūra neleidžia spręsti apie visų mokinių kritinio mąstymo gebėjimus. Tačiau ji skatina galvoti, kokiems gebėjimams suteikiame vietą savo ugdymo ir vertinimo sistemose. Projektinis mokymasis su tuo siejasi tiesiogiai: tyrinėdamas realią problemą mokinys turi atsirinkti šaltinius, įvertinti jų patikimumą, palyginti pozicijas ir pagrįsti sprendimus.

Ką iš šių patirčių verta pasiimti?

Paryžiuje matytos praktikos nėra įrodymas, kad Prancūzijos švietimo sistema geresnė. Tai primena ir pačių Prancūzijos moksleivių keliami klausimai dėl mokymosi sąlygų. Tačiau konkrečios patirtys gali paskatinti permąstyti, ką darome savo mokyklose.

Man atrodo svarbu kurti mokymosi procesą, kuriame mokinys ne tik atlieka užduotį, bet ir pats kelia klausimus, tyrinėja, vertina informaciją bei priima sprendimus. Tai aktualu ir diskutuojant apie naujų technologijų, ypač dirbtinio intelekto, vietą mokykloje: kaip užtikrinti akademinį sąžiningumą ir kartu mokyti atsakingai naudotis priemonėmis, kurios tampa kasdienio gyvenimo dalimi? Ši tema verta atskiros diskusijos.

Stažuotė Paryžiuje neatsakė, kaip turėtų atrodyti ateities mokykla. Tačiau ji sustiprino susidomėjimą praktikomis, kurios suteikia mokiniams daugiau galimybių tyrinėti, kurti ir mokytis iš realių situacijų. Čia slypi viena svarbiausių projektinio mokymosi galimybių – padėti mokiniams ne tik įgyti žinių, bet ir suprasti, kaip jas pritaikyti.

Literatūra ir šaltiniai

• Dewey, J. (1938). Experience and Education. Macmillan.
• Thomas, J. W. (2000). A Review of Research on Project-Based Learning.
• LE BAL. La Fabrique du Regard.
• Prancūzijos nacionalinio švietimo ministerija. Tout savoir sur le baccalauréat.
• Prancūzijos nacionalinio švietimo ministerija. Présentation du Grand oral.

Padėka

Nuoširdžiai dėkoju „Ugdymo meistrams“ ir Lukui Banevičiui bei ARISTOTE vadovei dr. Giedrei Cibulskaitei-Veršinskienei už suorganizuotą stažuotę Paryžiuje, galimybę pažinti skirtingas ugdymo praktikas ir vertingas patirtis, paskatinusias šias refleksijas.